Liepos 12 d. Leckavos Dainų slėnyje mus vėl sukvietė atmintis, garbė ir stiprybė. Žemaičių vienybės dienos išvakarėse, prisiminėme tą laiką, kai mūsų protėviai, nepalaužti kardų ir svetimų valdžių, susitelkė, atsistojo vieni šalia kitų ir pasakė: Mes – žemaičiai. Mūsų kalba, mūsų žemė, mūsų daina – gyva. Ši dvasia ir dabar gyva – kiekviename iš jūsų, kurie čia atėjo, kurie dainą neša širdyje, o šaknis – mintyse.

Dainų slėnyje susirinkome, kad pasidžiaugtume mūsų vienybe. Kad parodytume – žemaičiai gyvi, kalba žemaitiškai, dainuoja, kuria, augina vaikus, myli savo žemę, perduoda tai iš kartos į kartą ir yra vieningi. O vienybė – tai ne vien žodis. Tai gyvas ryšys tarp mūsų – tarp miestų ir kaimų, tarp praeities ir dabarties.

Mūsų tvirtybės šventės, Žemaičių vienybės dienos, išvakarėse jautėme, kad jos širdis plaka jau Jokubinėse. Nes kada, jei ne per žolynų kvapais alsuojančią vasarvidžio pabaigą, mes galime susiburti į vieną giminę, į vieną giesmę, į vieną dvasią? Juk Jokubinės - tai šventė, kurios dvasia ir laikas susipynęs su šimtamete mūsų dvasia. Tai mūsų bendruomenės šviesos metas. Tai mūsų gyvas tiltas tarp protėvių ir vaikų.

Todėl džiūgavome, šventėme, prisiminėme ir kūrėme. Liepos 12 dieną Žemaičių vienybės dvasia susiliejo su Jokubinių tradicijomis ir stiprino mus, kaip medis tvirtėja nuo šaknų iki viršūnių.