Liepos 12 d. Leckavos Dainų slėnyje mus vėl sukvietė atmintis, garbė ir stiprybė. Žemaičių vienybės dienos išvakarėse, prisiminėme tą laiką, kai mūsų protėviai, nepalaužti kardų ir svetimų valdžių, susitelkė, atsistojo vieni šalia kitų ir pasakė: Mes – žemaičiai. Mūsų kalba, mūsų žemė, mūsų daina – gyva. Ši dvasia ir dabar gyva – kiekviename iš jūsų, kurie čia atėjo, kurie dainą neša širdyje, o šaknis – mintyse.

Dainų slėnyje susirinkome, kad pasidžiaugtume mūsų vienybe. Kad parodytume – žemaičiai gyvi, kalba žemaitiškai, dainuoja, kuria, augina vaikus, myli savo žemę, perduoda tai iš kartos į kartą ir yra vieningi. O vienybė – tai ne vien žodis. Tai gyvas ryšys tarp mūsų – tarp miestų ir kaimų, tarp praeities ir dabarties.

Mūsų tvirtybės šventės, Žemaičių vienybės dienos, išvakarėse jautėme, kad jos širdis plaka jau Jokubinėse. Nes kada, jei ne per žolynų kvapais alsuojančią vasarvidžio pabaigą, mes galime susiburti į vieną giminę, į vieną giesmę, į vieną dvasią? Juk Jokubinės - tai šventė, kurios dvasia ir laikas susipynęs su šimtamete mūsų dvasia. Tai mūsų bendruomenės šviesos metas. Tai mūsų gyvas tiltas tarp protėvių ir vaikų.

Todėl džiūgavome, šventėme, prisiminėme ir kūrėme. Liepos 12 dieną Žemaičių vienybės dvasia susiliejo su Jokubinių tradicijomis ir stiprino mus, kaip medis tvirtėja nuo šaknų iki viršūnių.

Liepos 4-ąją Buknaičių kaimo parkas prisipildė dainų, šypsenų ir šilto bendrystės jausmo. Čia vyko meno saviveiklos festivalis, subūręs kūrybingus žmones ir meno kolektyvus iš įvairių kampelių.

Ekskursija daraktoriaus Kazimiero Jagmino takais – tai prasminga kelionė per istoriją ir paveldą!

Birželio 21 d. minėjome Urvikių kultūros centro 50 metų jubiliejų! Tai ne tik graži sukaktis, bet ir laiko patikrintas įrodymas, kad kultūra gyvena ten, kur ją puoselėja žmonės – nuoširdūs, kūrybingi, neabejingi.

Per pusšimtį metų čia skambėjo dainos ir juokas, vyko spektakliai, parodos, susitikimai, šventės, iniciatyvos, telkiančios kievieną. Urvikių kultūros centras – tai vietos širdis, kuri nuolat plaka kartu su čia gyvenančiais ir kuriančiais žmonėmis. 

Dėkojame visiems, kurie buvo, yra ir bus šios istorijos dalis – darbuotojams, meno kolektyvams, partneriams, rėmėjams, bendruomenei, žiūrovams. Kiekvienas Jūs estae dalis didelės ir gražios kultūros kelionės.

Šiandien Urvikių kultūros centre ypatinga diena. Prasidėjo jaunųjų menininkų pleneras „Žolynų spalvos“, sukvietęs kūrybingus, smalsius ir talentingus vaikus pasinerti į spalvų, gamtos ir vaizduotės pasaulį.

Kai visi galvoja, kad kultūros darbuotojai tik dainuoja ir veda renginius, realybė šiek tiek kitokia: vienas pjauna žolę, kitas su grėbliu, trečias – šluoja iki blizgesio, o ketvirtas su karučiu. 

Tyla.

Ji šiandien kalba daugiau nei žodžiai. Ji pasakoja apie žmones, kurie buvo išvežti, atskirti, praradę viską. Ji pasakoja apie viltį, kuri neužgeso net tolimame šaltyje.

Kiekvienas šios dienos prisiminimas – tai ne tik skausmas, bet ir pagarba. Kiekviena žvakės liepsna – tarsi širdies plakimas tiems, kurie išėjo, bet liko mūsų atmintyje.

Tebūna ši tyla mūsų dėkingumo ir atminties ženklas. Tebūna ji tiltas tarp praeities skausmo ir šiandienos laisvės.

Mažasis kepėjas – skonių kupina nuotykių kelionė!